Built with Berta.me

  1. 2018 05 24 - 26, 19:00 // AISTĖ JANČIŪTĖ. Paroda ,,Pojūčių laboratorija SVORIS"

    SVORIS. Svoris dažniausiai nusakomas, kaip fizinis, mokslinis, objektyvus matmuo, kuris daugiausiai vartojamas išorinio (fizinio) pasaulio savybių apibūdinimui. Tačiau jis nėra nekintanti duotybė, kaip ir daugelis kitų konceptų, tai yra istoriškai ir socialiai konstruojama įvairialypė sąvoka, kuri gali būti naudojama tiek žmogaus psichologinių ar vidinių būsenų nusakymui, tiek filosofinių idėjų apibūdinimui.
    Kūno (savo/kito) ir aplinkos suvokimas vyksta per pojūčius. Dėmesio sutelkimas į kūną per svorio pojūtį sukuria galimybę patirti pagrindinį šios kūniškos realybės dėsnį – sunkio jėgą (gravitaciją). Sąmoningas šio dėsnio patyrimas daro įtaką savęs suvokimui aplinkoje ir kūne, bei priartina prie subtilaus ryšio su Žeme.
    Žaisdama su patvirtintais moksliniais faktais ir subjektyviais išgyvenimais ieškau netikėtų jungčių, kurios mokslinius faktus paverstų poezija, o individualius išgyvenimus – mokslu.

    LABORATORIJA. Laboratorijos metu per įvairių paviršių, faktūrų, judesio, kūnų ar daiktų, kvapo, garso, skonio, prisilietimo (kartais apribojus regėjimo pojūtį) yra tyrinėjama sunkio jėga (gravitacija), bei šio proceso metu kuriamos reikšmės ir prasmės. Ieškau universalios kalbos, kuri atvertų žiūrovui/dalyviui naujas patirtis bei suvokimus analizuojant žmogaus fiziškumą per prisilietimą ir svorio pajautimą. Kiek sveria širdis, kepenys? Siela? Ar neišsipildžiusi svajonė gali būti sunki? O blogas sapnas – lengvas? Tyrinėju tiek fiziniu tiek psichologiniu aspektu ar „svorio“ patyrimas gali būti tik sunki ir slegianti patirtis, ar tai gali padėti atsipalaiduoti, įsižeminti, įsišaknyti ir, galiausiai, atrasti subtilų ryšį su Žeme?
    Pojūčių laboratorija „Svoris“ – tai dviejų metų meninio tyrimo rezultatas, kuris apima VDA KF Tekstilės magistro baigiamąjį darbą, „Kauno bienalės“ organizuojamo tarptautinio Kūrybiškos Europos platformos projekto „MAGIC CARPETS“ metu atliktos rezidencijos Folkstone, Didžiojoje Britanijoje, rezultatus ir performatyvius „Pojūčių teatro“ tyrimo fragmentus.

    APIE MENININKĘ. Aistės Jančiūtės (g. 1987) kūrybinis procesas yra grįstas judesio, pojūčių ir vaizdinių kompozicijų jungtimis, procese ieškant naujų idėjų ir jų raiškos priemonių. Studijuodama VDA KF Tekstilės bakalaurą (2008–2012), analizuodama tekstilės meno technikas (audimą), menininkė siekė sujungti tekstilės meną su judesiu. Pagrindinis studijų siekis – perkelti audinį iš plokštumos į erdvę, iš statiškumo į dinamiką, kurio rezultatas buvo Tekstilės bakalauro baigiamasis darbas, pavadinimu „Nuo taško iki linijos” (2012). Nuo 2013 metų menininkė praktikuoja kontaktinės improvizacijos (šokio, kurio pagrindas – žaidimas su savo ir kito svoriu) srityje, kuri padėjo atrasti „svorio“ tyrinėjimo lauką. 2015 metais, pradėjus dirbti su „Pojūčių teatru“, Aistė praplėtė kūrybos lauką netradicinio teatro sferoje, kuris pastūmėjo menininkę vis dažniau įtraukti žiūrovus į meno patyrimą per pojūčius. Magistro studijos VDA KF Tekstilės specialybėje (2015–2017) suteikė galimybę apjungti vizualaus meno, šokio ir netradicinio teatro praktikas menininkės kūryboje. Pagrindinė menininkės vystoma tema – žmogaus kūnas ir jo santykis su aplinka naudojant judesį, pojūčius, tiesioginį patyrimą, asociacijas, intuiciją, emocijas, praplečiant fizinių dėsnių suvokimą.